čiubčius

×čiùbčius sm. (2) šiaudinio su nuolaidžiu galu stogo viršūninė kertelė; susiskliautusių ilginių (šiaudų) susišiaušimas: Pabaigs stogą kloti, čiùbčių nepalikiat, velėnoms gerai prispauskiat, kad vėjas neardytų Plt.